Turinys:
Istorinės pamokos: ko mus moko finansų krizės ir kaip esame joms pasiruošę (Gegužė 2024)
2007–2008 m. Finansinė krizė, dar vadinama hipotekinių paskolų krize, smarkiai sumažėjusi likvidumas pasaulio finansų rinkose, kilusiose JAV, nes JAV būsto rinka žlugo. Tai grasino sunaikinti tarptautinę finansų sistemą; sukėlė kelių didelių investicinių ir komercinių bankų, hipotekų skolintojų, draudimo bendrovių, taupymo ir paskolų asociacijų žlugimą (arba beveik žlugimą); ir išprovokavo Didįjį nuosmukį (2007–2009 m.), didžiausią ekonominį nuosmukį po Didžiosios depresijos (1929–1939 m.).
Krizės priežastys
Nors dėl tikslių finansų krizės priežasčių ekonomistai ginčijasi, vis dėlto yra sutariama dėl svarbių veiksnių (ekspertai nesutaria dėl jų santykinės svarbos).
Pirma, Federalinis rezervų bankas (Federalinis rezervų bankas), centrinis JAV bankas, tikėdamasis švelnaus nuosmukio, kuris prasidėjo 2001 m., Sumažino federalinių fondų normą (palūkanų normą, kurią bankai taiko vieni kitiems už federalinių fondų vienos nakties paskolas, t. Y. likučiai, laikomi federalinių atsargų banke) nuo 2000 m. gegužės mėn. iki 2001 m. gruodžio mėn. 11 kartų, nuo 6,5 proc. iki 1,75 proc. Šis reikšmingas sumažėjimas leido bankams pratęsti vartojimo kreditą žemesne pagrindine norma (palūkanų norma, kurią bankai taiko savo „pagrindiniams“ ar mažos rizikos klientams, paprastai trimis procentiniais punktais aukštesnėmis nei federalinių fondų norma) ir paskatino juos skolinti net „subprime“ arba didelės rizikos klientams, nors ir didesnėmis palūkanomis (žr. subprime paskolas). Vartotojai pasinaudojo pigiu kreditu norėdami įsigyti ilgalaikio vartojimo prekių, tokių kaip prietaisai, automobiliai ir ypač namai.Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje buvo sukurtas „būsto burbulas“ (dėl per didelių spekuliacijų spartus būsto kainų padidėjimas iki lygio, kuris gerokai viršija jų pagrindinę ar vidinę vertę).
Antra, dėl devintajame dešimtmetyje prasidėjusių bankų įstatymų pakeitimų bankai galėjo siūlyti hipotekos paskolas hipotekos klientams, sudarytus iš vienkartinių mokėjimų (neįprastai dideli mokėjimai, kuriuos reikia sumokėti paskolos laikotarpio pabaigoje arba artėjant jo pabaigai), arba reguliuojamos palūkanų normos. (palūkanų normos, kurios išlieka fiksuotos palyginti žemu dydžiu pradiniam laikotarpiui, o vėliau kinta, paprastai atsižvelgiant į federalinių fondų kursą). Kol būsto kainos toliau didėjo, subprime skolininkai galėjo apsisaugoti nuo didelių hipotekų įmokų refinansuodami, skolindamiesi nuo padidėjusios savo namų vertės arba parduodami namus pelningai ir sumokėdami hipoteką. Įsipareigojimų neįvykdymo atveju bankai galėjo atgauti turtą ir parduoti jį daugiau nei pradinės paskolos suma. Taigi subprincipinis skolinimas buvo pelninga investicija daugeliui bankų.Atitinkamai, daugelis bankų agresyviai rinko antrines paskolas aukšto lygio paskolų klientams, turintiems prastą kreditą ar mažai turto, žinodami, kad šie skolininkai negali sau leisti grąžinti paskolų, ir dažnai juos klaidina dėl susijusios rizikos. Dėl to hipotekinių hipotekų dalis tarp visų būsto paskolų padidėjo nuo maždaug 2,5 proc. Iki beveik 15 proc. Per metus nuo 1990 m. Pabaigos iki 2004–2007 m.
Third, contributing to the growth of subprime lending was the widespread practice of securitization, whereby banks bundled together hundreds or even thousands of subprime mortgages and other, less-risky forms of consumer debt and sold them (or pieces of them) in capital markets as securities (bonds) to other banks and investors, including hedge funds and pension funds. Bonds consisting primarily of mortgages became known as mortgage-backed securities, or MBSs, which entitled their purchasers to a share of the interest and principal payments on the underlying loans. Selling subprime mortgages as MBSs was considered a good way for banks to increase their liquidity and reduce their exposure to risky loans, while purchasing MBSs was viewed as a good way for banks and investors to diversify their portfolios and earn money. As home prices continued their meteoric rise through the early 2000s, MBSs became widely popular, and their prices in capital markets increased accordingly.
Fourth, in 1999 the Depression-era Glass-Steagall Act (1933) was partially repealed, allowing banks, securities firms, and insurance companies to enter each other’s markets and to merge, resulting in the formation of banks that were “too big to fail” (i.e., so big that their failure would threaten to undermine the entire financial system). In addition, in 2004 the Securities and Exchange Commission (SEC) weakened the net-capital requirement (the ratio of capital, or assets, to debt, or liabilities, that banks are required to maintain as a safeguard against insolvency), which encouraged banks to invest even more money into MBSs. Although the SEC’s decision resulted in enormous profits for banks, it also exposed their portfolios to significant risk, because the asset value of MBSs was implicitly premised on the continuation of the housing bubble.
Fifth, and finally, the long period of global economic stability and growth that immediately preceded the crisis, beginning in the mid- to late 1980s and since known as the “Great Moderation,” had convinced many U.S. banking executives, government officials, and economists that extreme economic volatility was a thing of the past. That confident attitude—together with an ideological climate emphasizing deregulation and the ability of financial firms to police themselves—led almost all of them to ignore or discount clear signs of an impending crisis and, in the case of bankers, to continue reckless lending, borrowing, and securitization practices.
