Interaktyvus gidas po 4 Lietuvos sostines ir jų apylinkes. KeturiosSostines.lt (4k 60 FPS) (Gegužė 2024)
Sostinė, architektūra, stulpelio, stulpo, anta, piliatro ar kitos stulpelio formos vainikuojantis narys, užtikrinantis horizontalųjį elementą (apkaba) arba arką. Klasikiniuose stiliuose sostinė yra architektūros narys, kuris lengviausiai išskiria tvarką.
Dvi paprastos sostinės formos yra kvadratinis medinis blokas, vadinamas abaku, padėtas ant stulpo viršaus, ir pailgas blokas, vadinamas ruošiniu, kurio didžiausi matmenys yra lygiagretūs aukščiau esančiai sijai. Formuojant tokių blokų galus, gaunama šonine forma išsidėsčiusi kapitalo forma, kurią galima išplėsti padauginant dalis, pridedant liejinius ir papuošiant gėlėtomis, zoomorfinėmis ar abstrakčiomis formomis.
Primityvios abako sostinės buvo žinomos Egipte ir Mesopotamijoje, o dviejų rūšių paprastų akmeninių sostinių rasta laiptelių piramidžių komplekse Saqqārah (maždaug 2890–2686 bc). Viena, balno formos, rodo nendres ar lapus; kitas, apveltas varpas, kyla iš papiruso augalo. Vėliau Egipto architektūroje buvo naudojamos sostinės, gautos iš tokių augalų formų kaip palmės ir lotoso, taip pat antropomorfinės formos ir paprastos abako formos. Volitinės sostinės Hittite architektūroje Anatolijoje ir Mesopotamijoje buvo žinomos dar 870 m. Achaemenijos Persijoje buvo sukurtos labai įmantrios sostinės.
Graikai sukūrė tris plačiai naudojamas sostinės formas. Dorikų sostinę sudaro keturkampis abatas, viršijantis apvalią formą su kiaušinio formos profiliu, vadinamu echinu, žemiau kurio yra keletas siaurų, keteros pavidalo formų, jungiančių sostinę su kolona. Jonų sostinė, tikriausiai susijusi su Vakarų Azijos sostinėmis, yra trišalė, susidedanti iš horizontaliai sujungtų volučių poros, įterptos tarp abako ir echino. Korinto sostinė iš esmės yra abatas, paremtas apverstu varpu, apsuptu stilizuotų akanto lapų eilių. Romėnai pridėjo Toskanos sostinę, modifikuotą dorų formą, ir kompozitinę sostinę, kuri sujungė jonų volutes su Korinto varpo forma.
Islamo sostinės, laikydamosi neatstovaujamo musulmonų estetikos reikalavimo, pirmiausia naudojo abstrakčias formas, gautas kartojant mažus liejinius ir dauginant miniatiūrines arkas. Kai kurios kapitalizacijos formos skliausteliuose ir varpelio formos sostinė, papuošta lotoso motyvais, dažniausiai buvo naudojamos Indijoje, Kinijoje ir Japonijoje.
Viduramžių Europos sostinių dizainas dažniausiai kilo iš romėnų šaltinių. Kubiformos, arba pagalvėlės, didžiosios raidės, kvadratinės viršuje ir suapvalintos apačioje, tarnavo kaip pereinamosios formos tarp arkų kampinės spyruoklės ir jas remiančių apvalių kolonų. Groteskiški gyvūnai, paukščiai ir kiti vaizdiniai motyvai apibūdina romanų laikotarpio sostines. Gotikinio laikotarpio pradžioje egzotiškos savybės buvo linkusios išnykti paprastų stilizuotų žalumynų, krokų ir geometrinių formų naudai, ypač Prancūzijoje ir Anglijoje. Vėlesniaisiais viduramžiais dėmesys susitelkusioms kolonoms ir sudėtinėms kolonoms, kurios nenutrūkstamai kilo į aukštus skliautus, turėjo mažesnę reikšmę sostinei.
